Daugelis žmonių galvoja, kad įsigijus katilą ar įsirengus namuose krosnį bei židinį, tuo viskas ir baigiasi. Nedaugelis susimąsto, kad reikia žinoti, kokias malkas pirkti. Nuo Jūsų kūrenamų malkų priklausys, kaip ilgai Jūsų namuose tarnaus katilai, židiniai ar krosnys.
Malkų pirkimas, kaip ir bet kuris kitas pirkinys turi būti kruopščiai apgalvotas. Pirmas patarimas – naudokite tik kokybiškas su nedideliu dervos kiekiu malkas tai – ąžuolo, beržo, uosio, skroblo, klevo, taip pat vaismedžių mediena: obels, kriaušės. Toks kuras tolygiai dega jo anglys gerai rusena. Norint pasiekti maksimalų šildymo efektą kūrenant malkas labai svarbu jas tinkamai paruošti ir išdžiovinti.
Maksimalią šiluminę vertę turi sausos, dideliu tankiu pasižyminčios malkos, tokios kaip: ąžuolo, beržo, uosio, buko. Didelio tankumo mediena išskiria gerokai didesnį šilumos kiekį ir jos panaudojimas kurui yra tinkamesnis, negu dažniausiai siūlomos pigios, bet menkavertės medienos malkos.
Užkraunami didelio ir vidutinio galingumo katilai yra jautrūs iš malkų degimo metu išsiskiriančioms dervoms (išskyrus ketinį – sekcinį katilą). Šios dervos yra rūgštinės ir ėsdina katilo sienelių metalą. Jei katilo sienelės nuolat aplipę dervomis, katilo tarnavimo laikas gali sutrumpėti kelis kartus, todėl labai svarbu kūrenant laikytis gamintojo nurodytų katilo darbo temperatūros režimų, kūrenti tik sausomis malkomis, ypač vengti neišdžiūvusių ąžuolo, beržo ir spygliuočių malkų kūrenimo.
Dervos nesikondensuos net ir beržines bei ąžuolines ar spygliuočių malkas kūrenant, jei jos bus gerai išdžiovintos ir palaikoma aukšta – apie plius 75-80 laipsnių Celsijaus paties katilo temperatūra. Taigi katilams tinka bet kokios tinkamai paruoštos malkos.
Nuo malkų kaitrumo priklausys kaip dažnai jų reiks papildyti, ir kokį jų kiekį sunaudosite. Mažiau kaitriomis eglinėmis ar drebulinėmis malkomis bus sunkiau pakelti šildymo sistemos temperatūrą. Tai pajusite per šalčius. Todėl patarimas galėtų būti toks: įsigykite kaitresnių malkų – kietųjų lapuočių ar beržo – kūrenimui per šalčius ir pigesnių. Pastarųjų pakaks pakūrimui ir nedideliam pašildymui.
Židinių sienelių neaušina vanduo, kaip tai yra katiluose, todėl ant jų dervos nesikondensuoja, tačiau, jei židinys su stiklo durelėmis, kūrenant nepakankamai išdžiovintomis malkomis, jos aprūksta.
Jeigu židinys atviras, taip pat reikalingos pakankamai sausos malkos, nes šlapios smarkiai rūksta ir dalis dūmų gali pakliūti į kambarį. Be to, atvirus židinius reikėtų vengti kūrenti spygliuočių malkomis, kurios degdamos spragsi ir „šaudo“ kibirkštis. Nors toks malkų spragsėjimas sukuria ypatingą jaukumą, bet iš židinio išlėkusios kibirkštys gali pradeginti grindis, kilimus ar net sukelti gaisrą.
Tradicinėse koklinėse bei molinėse krosnyse taip pat nėra aušinamųjų sienelių, ant kurių gali kondensuotis drėgmė ir dervos, susimaišiusios su suodžiais, todėl joms kūrenti tinka ir spygliuočių ir lapuočių malkos, turinčios daug dervų. Šių krosnių negalima kūrenti grynomis ąžuolinėmis, uosinėmis, skroblo, klevo ar kitomis kietųjų lapuočių malkomis. Dėl per aukštos degimo temperatūros, gali sutrūkinėti kokliai ar molis. Tinkamiausios šioms krosnims yra beržinės, maišytos arba mažesnio kaloringumo malkos.
Šašlykams kepti ant laužo reikia sausų malkų. Kadangi mėsą kepame ne ant malkų liepsnos, o ant žarijų – rusenančios medžio anglies – reikia malkų, iš kurių greitai susidarytų pakankamas jų kiekis. Daugelis žinome, kad daugiausia žarijų susidaro deginant ąžuolą, uosį, beržą, bet šios malkos dega kur kas ilgiau už minkštuosius lapuočius.
Naudingas patarimas kaip greičiau pagaminti anglių šašlykams kepti. Paimkite gerą glėbį baltalksnių ar juodalksnių malkų. Malkas suskaldykite maždaug vienodo 6-8 cm storio pliauskomis, kad visos vienu laiku sudegtų. Jų reikės daugiau nei ąžuolinių ar uosinių, bet žarijų susidarys pakankamai, ypač – jei kūrensite šašlykinę, o ne atvirą laužavietę. Tokiu atveju mėsą galėsite kepti jau po 20-30 minučių.
Jei neturite tokių malkų, nenusiminkite. Imkite ir smulkinkite bet kurias kuo sausesnes malkas, kurkite laužą ir anglių neteks ilgai laukti.
Neteisingas mitas, kuris yra paplitęs tarp poilsiautojų ir kepsnių mėgėjų – kad šašlykui kepti netinka beržas ir spygliuočiai, nes turi daug dervų. Visos dervos išdega ir išgaruoja malkoms liepsnojant. Rusenant žarijoms visos lakios degios medžiagos jau būna pasišalinusios, todėl ir nebelieka nei liepsnos, nei dūmų.
Prisiminkite – negalima kepti mėsos naudojant dažytas, lakuotas ar impregnuotas lentas. Be to, negalima mesti į laužą nuorūkų ir plastmasių – taip elgtis ne tik kenksminga sveikatai, bet ir nekultūringa.
Mėsos ar žuvies rūkymui reikalingi dūmai, kurie išsiskiria tuo pat metu kaip ir kenksmingos dervos, todėl rūkymui reikia naudoti medieną, turinčią mažai dervų. Dažniausiai naudojamos grynos juodalksnio pjuvenos, ar juodalksnio pjuvenos maišytos su kitais minkštaisiais lapuočiais. Ruošiant medžiagą rūkymui, tinka ir trupinta sutrūnijusi minėtų medžių mediena. Prisiminkite – medžių žievė rūkymui netinka. Norėdami, kad mėsa ar žuvis įgautų dūmo prieskonio, į mišinį galite įdėti kadagio šakelę.
Kai nuspręsite, kokias malkas pirkti, Jums dar teks apsispręsti, kaip malkos turėtų būti paruoštos. Jei turite didelį kiemą, grandininį pjūklą ir laiko bei įgūdžių malkų pjovimui, tuomet galite pirkti dvimetrines ar trijų metrų malkas ir patys jas pjaustyti.
Jei tokių sąlygų neturite, tuomet puikus pasirinkimas bus – malkos kaladėmis. Telieka jas suskaldyti. Jei malkos gerai skylančios: uosis, beržas (ne priekelminė dalis), drebulė, baltalksnis – šis darbas neužims daug laiko, o ir pasportuosite. Ir įrankiai neįmantrūs: kirvis, kartais pleištas. Jei toks sportas ne prie širdies, rinkitės jau suskaldytas malkas.
Perkant malkas Jums reikėtų šiek tiek žinoti apie malkų ydas. Dažniausiai pasitaikanti yda yra puviniai. Beveik nebūna drebulinių malkų, kuriose nebūtų įpuvusių rąstelių. Tačiau gali labai skirtis puvinio kiekis. Jei minkštasis puvinys sudaro iki penktadalio malkinio rąstelio skersmens, jis nėra reikšmingas, nes tesudaro 5 proc. tūrio. Jei puvinys trečdalio skersmens – 12 proc., jei pusės – 25 proc.
Puvinių kiekis vizualiai yra apgaulingas – visada atrodo, kad puvinio yra daugiau. Ką mes linkę vadinti puviniu? Turime galvoj tą pradinę medienos gedimo stadiją, kai dėl grybinių ar kitų ligų pasikeičia medienos spalva, bet dar nepasikeitusi medienos struktūra ir, svarbiausia, tankis, nuo kurio tiesiogiai priklauso kaloringumas. Suskaldę ir išdžiovinę tokias malkas tolimesnį gedimą sustabdysime, nes žalią ir sausą medieną pūdo ne tie patys grybeliai ir mikroorganizmai.
Būna net ir tokių atvejų, kai puviniais palaikomas natūralus medienos spalvinis įvairumas. Dažnai stambesni beržai stiebo viduryje turi žymiai tamsesnę nuo šviesiai iki tamsiai rudos spalvos įvairaus diametro medienos zoną. Tai taip vadinamas netikrasis branduolys. Jo medienos fizinės savybės, išskyrus spalvą, nesiskiria nuo stiebo pakraštyje esančios šviesios medienos.
Vertinant puvinį svarbiausiai reikia atkreipti dėmesį į tai ar mediena minkšta, ar trupanti. Jei taip, tuomet mediena blogai degs ir neduos reikiamo karščio.
Kitos dažnos ydos – plonumas ir kreivumas. Šios ydos turi tiesioginę įtaką grynos medienos kiekiui bendrame malkų tūryje.
Svarbu laiku pasirūpinti malkomis ir jų sandėliavimo patalpomis, iš anksto numatyti vietą sandėliuke ar garaže. Jei tokių sąlygų nėra, patariame sukrauti apvalų malkų kūgį tiesiog lauke, jo viršų apdengti nesudėtingu hidroizoliaciniu stogeliu. Taip sukrautos malkos gerai vėdinamos, todėl puikiai džiūva.
Džiovintų malkų drėgnumo koeficientas neturėtų viršyti 20 proc., o tai atitinka maždaug 18-24 mėnesius džiovintos malkos, apsaugotos nuo lietaus ir ventiliuojamose patalpose. Tokios malkos gerai dega, todėl pasiekiamas puikus šiluminis efektas. Kūrenant sausomis malkomis neišsiskiria smala ir vandens garai, neužteršiamos degimo kameros ir dūmtraukiai.
lietuvių
rusų
anglų
